Nebe pirma jaunystė atėjo į svečius.
Tokia keista ji pasirodė –
Vienu baltu, kitu juodu sparnu.
Pakilti bandė, skrist.
Sparnai į priešingas puses ją nešė vis.
Baltasis kilo debesų keliu,
Juodasis taikėsi nutūpt į medžių lają.
Jaunystė nevikri, šypsojosi kaltai.
Atsiprašau kartojo ir maldavo.
Sparnai neklausė jos – paseno.