It šuliniai giliausi
Akys ilgesio pripiltos,
Kad net baugu prieit arčiau –
Sugirgžda svirtys, taškosi gilus vanduo,
O troškulys jau niekaip nepraeina.
Net nežinau, ką pasilikus vienumoj daryt,
Kai akys vakarop su saule leidžias.

Skaudu, kai negali bičiulių aplankyt,
O vandeny it akmenėliai skęsta
Net žodžiai motinos, vaikystėj ištarti –

Tad nepudruokit smegenų,
Kurie laimingai sakot,
Kad dar galėčiau guostis amžinybės viltimi –
Varpais bažnyčios, vašku žvakės...