Atmintyje šypsosi nepažįstama mergaitė baltais kaspinais. Rankoje laiko gėlę ir skėtį, išmargintą ančiukais. Atrodo, kad šiek tiek nervinasi: trypčioja raudoni bateliai, lūpa prikąsta ir akys išsiplėtusios. Prisimeni, jog ją matei su tėčiu prie  karuselių, kuomet verkė, sakydama, kad per greitai sukasi. Tėtis ją nukėlė, nuramino, o karuselė sukosi toliau, be mergaitės. Dabar ji stovi išsipuošusi ir išsigandusi. Rodos, tavo klasės draugė.
Po kelių dienų, sužinai jos vardą, patampai už kasyčių erzindamas ir nemokėdamas kitaip parodyti dėmesio. Pirmaisiais metais viskas atrodo kaip išdaiga – pamokos, draugai, sunkumai. Eini į karuseles tik su tėvais, bijodamas vienas paklysti. Bet pradinės klasės greitai pasibaigia ir visos išdaigos lieka uždarytos klasėje, kur kėdutės dabar iki kelių, o auklėtoja guodžia kiekvieną tavo nepasisekimą. Supranti, kad turi rimčiau žiūrėti į viską.
Vidurinėje mokykloje pirmi mėnesiai praeina visiškoje nežinioje. Nerandi nieko savo, žmonės aplink tave atrodo nedraugiški, vyresnieji išvadina mažiumi ir nustumia laukti bandelės į eilės galą. Per juos pavėluoji į pamoką ir gauni pylos nuo mokytojos, kad sėdi pamokos metu pilna burna. Galiausiai kiek pripranti prie visko, prie naujos sistemos, kurioje esi vertinamas skaičiais, o ne mielais paveikslėliais „Už gražų skaitymą“ ar „Už gerai parašytą diktantą“. Supranti, ko iš tavęs nori, ir bandai tai atiduoti. Praeina dar ketveri metai ir, baigęs vidurinę, nusprendi, kad toliau nori siekti kažko daugiau, todėl pereini į gimnaziją. Baisu.
Pirmomis dienomis jautiesi kaip ne į tą skardinę patekusi žuvelė, neatpažįsti nei savęs, nei kitų. Vėl nauji klasiokai, nauji mokytojai ir kabinetai. Blaškaisi tiek viduje, tiek išorėje, kol galiausiai padedamas mokytojų, atrandi tai, ko tau reikia. Rodos, kad dar ketveri metai slinkte slinks, tačiau vos spėji miktelėti ir štai dvylikta klasė. Paskutinė rugsėjo pirmoji, kurioje pasigendi mergaitės baltais kaspinais ir skėčiu su ančiukais, nematai nerimo veiduose, tik džiaugsmą, tačiau viduje kažkas neduoda ramybės. Nedrįsti klausti savęs, juk dar visi metai liko, dar turi laiko susiprasti. Bet užsimerki ir štai dvyliktos klasės pabaiga.
Stovi tos pačios karuselės, tačiau dabar suptis nebegali, esi per didelis. Paslapčia vis viena atsisėdi ant išpuošto arkliuko, tačiau žinai, kad pradėjus verkti ar jausti nerimą, niekas nenukels žemėn, turėsi laikytis pats. Turėsi atsakyti į visus klausimus savarankiškai ir kurti savo gerovę, nes dabar ta pati karuselė sukasi į kitą pusę. Į pusę, kurioje laukia taip seniai svajota nepriklausomybė su ryškiai matomu baimės šešėliu, nes saulė šiandieną šviečia skaisčiau nei bet kada.