Priglausk šarmotą mano galvą
Prie žydinčių geismu kalvų.
Žydėjimo dar nepalietę šalnos,
Aš šiaip į tave tyla kalbu.

Geismingai kalvos nuvilnijo,
Šypsaisi iš labai giliai.
Šarmotai širdgėlai apvijus,
Sužeisti širdį jau bijai.

Ne savo - ji seniai įpratus -
O kitą, kuri skirta visai ne tau,
Kai iššvaistytą rinkti metas,
Jau pagaliau kai ką ir supratau.

Plaštakės skrydį į žaltvykslę -
Priglust, priglust ir užsimiršt.
Net ir šarmotas šauksmas tvinksi
Tik daug skaudžiau ir iš giliau,
                                 ir vis tyliau...