O jeigu aš būčiau lietus
Krislas juodo debesies
Lašas.
Ir turėčiau tik vieną skrydį
Nukrisčiau ant tavo peties
Ir tu nė nepajustum
Kol nesusilaikiusi nesušnabždėčiau:
Medumi kvepi.

Ir iš peklos tas medus, – pagalvotum
Bet paskui staiga prisimintum
Medumi ir žiedlapiais kvepiančią
Savo svajonę
Ir nugalėjęs smaugiantį džiaugsmą pralementum:
Ne...
Visai ne medus...
Saldžiau.