užmigus pieva
pakėlė galvas,
skimbčioja varpeliai švelnumu.
nustojo bėgęs
upelis nekantrus,
kulisuose pritilęs laukia.
minia nuščiūva,
pranyksta vėjas,
rankose nustoja tirpt ledai.
paprasta suknia
aktorė be grimo
ant scenos rodosi mama.
tik nusileidus uždangai,
šaukiant sieloms „bravo“,
upelis vėl į tikslą bėgs,
užkulisiai pievų,
slaptingi ir spalvoti,
vėl į varpelius pavirs.
aktoriai be scenos,
pieva be gėlių,
be motinos vaikai – trilapiai dobilai.