Piktažodžiauja, niršta mano dienos. Tokios irzlios, bukos,
Lyg paskubom tekėjusios už neištikimų,
Lyg Šibos kalno pakaruokliai... supas... supas... supas...
Įduot nedrįsusios nemylimų
Dėl mylimų

Ar, kai alkstu tavęs, prikimšti žarnas vandeniu ir miltais
Ar išrankia pabūt? Ar mirt tavęs badu?
Tarp anoreksikės ir Magdalietės, nežinia kuo virtus,
Blaškausi.
Neduok dieve spekuliuot šventu

Ar, kai mane sutiks „bevardė – aš“ manam tremties ledyne,
Parodys dėmę, bąlančią? Ar tylomis praeis?
Kuri iš mūsų grįš, išlikus paskutinė
Vilkų takais, mielasis,
Į tave vilkų takais...