Kai išbyru sapnų košmaruos šukėm,
Ateina beprasmybės valanda.
Dėlioju vis, bandau atkurti vaizdą,
Bet šukių daug - skausme jos barstosi žaizda.
Nusvirusia ranka, banga nuplauna - buvo.
Ir lieka tik - nėra - su spengiančia tyla.
Tokia tyla - kai savastis pabyra smėliu
Į smegduobę ir rodos kelio atgalios nėra.
Suraižo baimė sapno paskutinį sparną,
Pakilt su draikalais neverta nė tikėt.
Nelieka nieko - vien tik tuščias siaubas.
Dėkinga jam - pabudus vėl galiu regėt,
Kaip saulė kyla, paukštis mažas spurda,
Kaip šypsosi gėlė - net musė - dovana.
Košmaras blanksta, rytas jau už lango
Ir laukia nuostabi pavasario diena.