Kai balto kraujo aukuras prabyla,
Kai šėlsta žemė po langais,
Kraujuojame mes tarsi mažas vaikas,
Su nesutramdomais jausmais.

Taip sielos atspindys sudūžta,
Išnyksta akys paslapčia.
Ir mirtys, sėjamos kaip grūdas,
Sudygsta mus kapinėse.

Ir vėl prabyla ten patrankos,
Suvirpa mirtina styga.
Čia iš po žemių kasasi pabaisos
Su neaprėpiama, tyra kančia.

Ir štai žodžiu mus prikala prie kryžiaus,
Pajuntam jo buvimą čia, šalia.
Tetrokštam mes tik pagyventi
Ilgiau nors minute viena...