kai dar atminsi,
kad atmintis vardų nebeišlaiko
ir nejautra akims vartus rakina,
šešėliai murzini tarp sienų šlaistos,
skriauda – valkata, plika užgimus,
sugels į atmintį, o gal anapus kirptą žolę
ir žodis žodį plaks skaudžiau nei kūną rimbas –
atmink, kad privalai mane lyg vaiką
paslėpti nuo savęs išėjęs.