Kai aš žvelgiu į beprotišką grožybę – paraustu.
Kai žiūriu į meilės ašaras – pravirkstu.
Ir suprast man vėlei, kodėl dėl to aš gyvenu,
Tiesiogiai aš juk negaliu…

Tad pražysta man sniegas ir purvai tampa trąša,
Kaip beprotiška vaikystė sugrįžta nelaukta.
Ir pirmoji meilė, ir pirmieji jausmai,
Kurie mus sušildo mylimam glėby.

Kad galėtum gyventi, kad galėtum numirt,
Turi tikrąją meilę savimi patirt.