Kai sutinsta - rašai man eilėraštį lyg patepimą,
Visada tokį mažą, kad aš reikalaučiau daugiau.
Mano   balsas nuo dažno kartojimo žodžių užkimo,
Ir  tylos nepoetinės priešnakčio lango prašau.
Tu svarbiausia prisėsk ir ir rūkyk mūsų slaptą artumą,
Sukis nuotraukas tūtom ir kimšk nutylėtus garsus –
Aš surinksiu į maišą visus vinguriuojančius dūmus,
Kad turėčiau taviškės alsos, kai jos rytui  pritrūks,
Kad galėčiau žinot, jog esi, jog buvai ir sugrįši,
Kai sutinstant ieškosiu mažyčio lapelio šnekos.
Parašyk man eilėraštį tokį, kad net pasiryžčiau
Prisišaukti tave pavadinimu savo ligos.