Nukritusiais varno sparnais nematoma kilsiu,
Kai juodą drobę išaudęs mėnulis saulę užklos.
Proto karščiuojančio gaisrą šnarėdamos plunksnos tau atiduos.
Nuo pliko kalno magišką kalbą šliaužti paleisiu žalčiu -
Pažeme slenkantį aštrų lyg kardas nuodą ir vaistą siunčiu.
Kojas supynęs, tave apsiveja šaltas, skaudus drebulys.
Eisi ieškoti, kur kvepia, kai lyja, rūta tamsi kaip naktis.