Kai prie krūtinės motina priglaudžia,
O jos lopšinės mūsų kelią audžia -
Mes švento vardo paslaptį surandam.

Gražesnio vardo juk negali būti!
Kada išmokstam tart: mama, mamutė -
Jam dar daugiau rast atspalvių jau bandom.

Jei skubantiems savais takais jaunystėn,
Mums pasitaiko apsirikt, suklysti -
Mamos širdis atleidžia... ir nebaudžia.

Prie pilko kauburėlio kai sustojam,
Vien širdimi jos vardą sau kartojam,
Pajausdami - akmuo krūtinę spaudžia.