Prigludus užuodžiu rožes.
Atvirą glėbį ištiesę,
jie tyčia koją man pakiša,
kad nebūtų kur sprukti,
kad nukrisčiau tiesiai į delnus.

Jie nesibado kaip rožės,
tik blakstienų galiukus vis pariečia,
kad būtų švelniau atsiremti.
Ir rankas karts nuo karto
rieškučiomis deda, jog
skruostais nubėgusias
ašaras rinktų

o vėliau - -

Dievui kojas
nuplautų.