Dega laukas raudonų aguonų
Tarsi taurės gėrimo svaigaus,
Aš be jų, aš be jų kaip be duonos
Skęstu liūne žaidimo pigaus.

Lyg į tolimą aidą, miražą
Aš prie jų palengva vis ėjau
Ir likimu žaidžiau tarsi mažas,
Kol aguonų lauke paklydau.

Iš naivumo, o gal iš smalsumo
Aš bridau vis gilyn ir gilyn,
Kol dugne atsidūriau kvailumo,
Lig mirties liko žingsniai keli.

Kaip išeit iš to rato užburto –
Ir svaigu, ir nebėra jėgų,
Negi liksiu tarytum mankurtas,
Pasiklydęs tarp trijų pušų?

Aš tikiu, dar išbrisiu iš lauko,
Iš aguonų galvučių, lukštų.
Tegul šutvė manęs nebelaukia,
Dar savyje atrasiu jėgų.