ant šimto dvidešimt važiuoju
pro atvirą stoglangį
matos dangus
pamirštu vis parodyti posūkius

žvaigždės susilieja į taką

neturiu aš tikslo
tik norėjau išbandyti
šviežiai išpjautą skylę
virš galvos
aš tik norėjau pajusti
laisvę šaknyse
nesvarbu, kad tik plaukų

akys merkiasi pačios

tingiai spaudžiu stabdžius -
vos vos priliečiu juos
lyg vaikas bandydamas
neužgauti drugelio

prieš švintant baigiu
paskutinius taktus
savo
nakties šokio
su greičiu

maldauju,
kad tik nepabėgtų tas jausmas
ryte
užtikrinantis, kad aš čia esu
tarp šimtodevyniolikos spidometre ir
vieno stogalangio minty