Jau išmokom kalbėti užuominom. Kokia žiauri patirtis.
Ar pasakome tai, ko visai išsakyt nenorėjom.
Kartais tikimės, kad mūsų tylą dviprasmę išgirs,
O apkaltint galėsim pavakario šėlstantį vėją.
Šventą melą sudėję į grakščią lentyną namuos
Pasileidžiam lyg muziką, kai naktimis suanglėjam,
Įtikėję, kad vaikštantis sielvartas nusišypsos
Ir suvoks, jog be reikalo guostis ir verkti atėjo.
Rodos, laukiam ir laukiam skaniai paruoštų sakinių
Su puikiais marinatais iš elitinės nerimo knygos
Bei kramsnodami juos būryje suplanuotų svečių
Su piktuoju džiaugsmu išragaujame taurę pavydo.