Kalbėjai vakarui, tartum suprastų jis –
Praeinantis pro šalį pakeleivis,
Vienintėlis klausykloj nebylys –
Tau ant pečių kas kartą nusileidęs.
Jo veido raumenys lyg piešiny,
Ir snaudžia tamsios tarsi varno akys –
Bet jis taip jaukiai tūno netoli
Kad išgirsti, kaip į ausis atsako.
Kaip nejučiom prisiglaudžia rūke,
Iškišęs guodžiantį bažnyčios bokštą.
Aš vis  bijau, kad vakaras tave
Lyg kūrinį graudžiausią nepavogtų.