Paslaptis

Atvės naktis, ir pasitikt
Išeisim saulės ir audrų.
Ir eis kartu ta paslaptis
Nudegintų širdžių aidu.

Ugnies aistringos pelenai
Kaip talismanas prisimins,
Kurį nors kartais, ar žinai,
Paliesi savo lūpomis...

*  *  *

Nuo ko, vardan ko miršta poetai?
Juos aistros pavydo naikina,
Nusinešdamos paslaptis šitas,
Apie ką niekas nieko nežino.

Ir gyvena tik tiek poetai,
Kad į Nemirtingumą suspėjus.
Paskutinė daina sudainuota...
Ir netikėkit kitom idėjom!  

*  *  *

Tamsa užeis.
Įsigalėjus Dogmai,
Užges gyvybės proto žiburys.
Ir Laikas vėl sulėtins savo tėkmę.

Paskutinis mirksnis

Per naktį Žemė skriejo Saulės linkui.
Naktis ištirpo. Rytmečio žara.
Ir štai šviesa į langą įsispindi...
Staiga nusviro atgniaužta ranka.

Jasnodoras KALINIČENKA
(1931.04.22–1997.02.01)

Iš rusų k. vertė
V.B.