Kaita
Medinėm lingėm ramdomas šiąnakt buvimas:
silentium sūpuoja mažą homunkulo sapientium
solitude smilksta bežadėje šaltinių maldoje,
o lengvas mėnesienos pienas srūva į užsalusias akis
ir homunkulas byra vėstančiuose gulbių pataluos
vygę pasveikina mažytis somnambulas:
– Žvelgiu į svetimus gyvenimus – dar gyvos kelios šviesos
Taip, ta pati diagnozė: praamžių ilgesys užmūrytas pamatuose,
sienose šiugždantys vaiduokliai audžia juoką:
eilinė vojeristiška somnambulo diena:
Plazda regėjimai tarsi pamėklės ant ieškojusiojo kapo.
Akla kurčia sugriuvusi drąsi dvaselė naršo
šviesmečiais palaidotos slapčiausios dedamosios.
O šįkart atlygis gal jau ne toks ir menkas
griuvėsius nušviečia naktižiedės atsivėrimas mirčiai
ir sukasi neoplatonišku ratu artėjantis tylos sprogimas.
Kurį dar miegantį suryja mažasis homunkulo sapientium.
Reductio ad abusurdum?