Esi pripildytas minkštumo,
panašiai kaip blindės baltume išmaudytas.
Upeliai graužiasi kelius į žemę purią,
buvom įkritę ir iš braidymų išaugome.
Dar taip ir negaliu tavo pagalba
leistis globojama ir iš manęs nė ačiū.
Daug tavo gerume taipogi telpa
neišsakytų priežasčių ar prašymų.
Keisti mes – užsidarę, nuo emocijų pakitę.
Nebesklaidyk, versk ant manęs, kol būsiu pratusi
plikom šakom lig pat viršaus – iki limitų
išsiardyti, medžiai išgyvena šimtą metų.