Kai naktį toks dangus,
pažiūrėjęs į žvaigždes
suprantu, koks trapus
aš esu ir toks menkas –
tiktai dulkė.

Galėjo Viešpačio
rankos tai sukurti?
Nejau to, kurs baudžia
už žodį, už žvilgsnį,
net už mintį?

Kai žemė ir dangus,
saulė ir net mėnulis,
kas bus, kai jie sugrius?
Net griuvėsis didžiulis,
ir tas pražus.

Tarp žemės ir dangaus
gaudau orą ir dūstu
tuo, kas dar brangaus –
gyvenimu dar tyru,
nors ir trumpu.

Bet ir jis greit užges,
liks tuštuma ir tamsa.
Many, ne žemėj, nes
plakanti širdis mana –
tiktai dulkė.

2011
Vytautas Vyšniauskas