Ir pasiliks dangus voratinkliais aptrauktas,
Dar pora žodžių rimbu apjuostų.
Galėsi pasiklydus vėju kaukti,
Tik nieks neapkabins liaunų pečių.

Sugrįš šešėliai saujon susitraukę,
Rauda drėkins vien ilgesiu akis.
Žinau – alpės širdis, nakties sulaukus,
Bet niekas jau „labanakt“ nesakys.