Kaip aš darbinausi į kūdikių namus


Apsižvalgiau  aplinkui: vieta  viliojanti,  aplink pušys šnara… Pavasarėjant  ir  jau  paukštelis pragysta vienas kitas, tirpsta  sniegas.
Pastatas kaip pastatas, nieko įspūdingo. Baltais chalatais ir nebaltais triūsia seselės, 
auklėtojos, pasidabinusios ryškiomis  spalvomis,  bėginėja  auklytės.
Vaikučiai – pabiručiai  žaidžia, šūkauja, triukšmauja, žodžiu – tikri kūdikėlių namai.
Atėjo vakaras. Keičiasi  pamainos, visi užsiėmę savais reikalais. Juk ir aš atėjau “pabandyti”, pasipraktikuoti, kaip su vaikučiais dirbti. Įsispyrusi  į patogius  batelius, nušlepsėjau į grupę.
Staiga tapo  tylu… Aštuoniolika  mažų,  įvairiaspalvių  akyčių  įsistebeilijo į žmogų, kuris naujas, svetimas, įsibrovėlis. Neilgai truko ta tyla. Priėjęs vienas mažylis, susidomėjo mano batų raištukais.
Užvertęs  galvytę  aukštyn, tarsi  paklausė,  ar aš nepykstu. Atrišinėjo  juos vieną po kito. Sustingau.
Juk čia jam naujas žaislas. Kai  kurie suposi ant arkliukų,  kai kurie nešiojosi žaisliukus. Vieni juokėsi – kiti  verkė,  treti  rankas  tiesė. Užsimerkiau… kelias minutes tarsi pritrūko oro,  šmėstelėjo mano vaizduotėje mano mažų vaikų veidai, jų  juokas  ir ašarytės.
Staiga  aš išbėgau iš grupės ir  pravirkau.  Jei  kas  nors  tuo metu būtų paklausęs, ko verkiu – nebūčiau atsakiusi. Ašaros kaip virvė  vis smarkiau veržė man kaklą. Supratau… Čia  visų kūdikėlių  skausmas, ilgesys  tėveliams ir nenušluostytos jų ašaros užveržė kaklą,  pačiupo pirštais geležiniais.
Išbėgau  lauk. Buvo jau  sutemę ir  pušų  šakos, it rankos, tiesėsi  į mane. Aplink  pastatą  vaikščiojo paslaptingi  šešėliai. Pasukusi  galvą  į kairę,  pamačiau langelį.  Priėjusi prie jo perskaičiau užrašą: “Gyvybės langelis”. Už langelio stovėjo lopšys… Nupurtė  šaltis, atatupsta  atsitraukiau atgal, kadangi man tas  lopšys veikiau buvo panašus ne į  lopšį, bet į juodą  karstą, kuriame  palaidojami naujagimių likimai…
Stovėjau  prie  kelio ir verkiau,  mane visą  kratė drebulys,  akyse  stovėjo  plikos  galvytės,  meilios akytės,  ištiestos rankos…
Nebegrįšiu. Niekada čia nebegrįšiu!!!