Kasnakt tylėdamas sapnuoju pjūtį,
prisėdu ant akmens – vaiskus mėnuo
išlaižo upelius ir pievų  būtį
paverčia liūtimi galudienių ruduo...

Sudygstu į visas puses pasviręs,
bažnyčių laikui braižant paakiuos,
išrašant  ant laukų raukšlėtas žymes,
pusiaunakty įaudrintas semiuos

žydėjimą želmens, nors pagėla šalnos
pabirus rymančių svirčių šaly,
likimus geldama, nerandanti darnos –
pakimba varna[lėšų] ištremty...