Užvakar, penktą valandą vakaro, atskrido gandras, ramiai, tyliai, niekur nekliūdamas, net šunys ir tie nesulojo, patvarkė lizdo sienas, nuskridęs į pabalę, skurdžiai pavakarieniavo (bala dar užšalusi, tik pakraščiai kai kur atitirpę). Ką jis ten ir galėjo valgomo rasti, kai dar sniego pamiškės pilnos ir žemė sušalus? Paskui atskrido, atsitūpė į lizdą ir užmigo...
Iš vakarų pusės pakilo tamsūs debesys, aptemo, pradėjo snigti, pustyti. Visą naktį vėjas medžių šakas braškino, audra šėlo, o jis vienas lizde tupėjo, nepabėgo. Suspėjo namo parlėkti, o namuose vis geriau nei svetur...
Ryte, vos tik pirmiems saulės spinduliams suspindėjus, pakilo, sniegus nusipurtė, užvertė galvą aukštyn ir ėmė kleketuoti. Šunys, tokius netikėtumus pajutę, visą kiemą ir namiškius prikėlė. Pavasaris, pavasaris tikrai jau atėjo. Gaspadorius sugrįžo...
Sugrįžo gandrai, sugrįš ir vaikai, Lietuvos išsiilgę...