Devynios rožės,
Dešimta jų – tu,
Bet rankoj mano puokštė –
Joje devynias rožes teturiu.
Vienos dar trūksta
Pačios gražiausios iš gėlių,
Žiedų puikių gražiausių,
Kurių nematė akys net dievų!
Ak, kaip surast, nuskint tave,
Kuriam krašte pasaulio
Žiedą šį atrast?
Kur dieną saulė dangų visad puošia,
O naktį jai talkina delčia,
Tenai keliauti lemta,
Tenai ieškot turiu tavęs.
Kur žemė nuklota žiemos speigu
Pavirsta krištolu tyru,
Žinau, jog tam krašte,
Tik ten rasiu tave.
Pavasario saulėtą dieną
Ar niūrią rudens darganą naktį,
Žinau, tave ten rasiu –
Nuostabią rožę, žydinčią puikiai.
Gal ir paleipus kartais būni
Nuo žiemos šaltos kerų,
Bet šiluma tavy viduj nuvyst neleidžia,
Sulaukus saulės verčia žiedu nuostabiu pražyst!
Ieškau tavęs, keliu klaidžiu einu,
Keistai ir netikėtai surandu tave!
Artyn prieiti noriu,
Apglėbt šiltai bandau,
Bet spygliai tavieji aštrūs –
Neleidžia priartėt nė žingsnio man!
Ranka pasiekti noriu,
Raudoną žiedą palytėt,
Bet kelio per brūzgynų labirintus
Surasti niekaip negaliu.

2011-01-26