Iš tavo rankų upė išsenka,
Iš jų ir duona - trupa.
Sula nubėga - prakaitas šaltas,
Negyvas melas klūpo.
Gerai, kad arklas žemę suraiko,
Iš naujo grūdas dygsta.
Pasaulis skleidžias, kur tu bebūtum,
Bedugnėn žvaigždė beldžias.
Gerai, kad lyja - skausmą nuplauna.
Kad vėjas šėlsta - plynę suranda.
Ją išpurenus, gluosnį sodinsiu,
Jo šakos glostys, tavim raminsis.
Gerai, kad sėklos, žiemot išmoko,
Kai tu nebūni - jos būti moko.