Ir ašara augina žmogų
Ir Dieve duok, kad ji nedingtų.
Aš irgi ją atsinešiau iš lopšio
Ir štai dėkoju,
Net į kryžių nepažvelgęs -
Žinau, jis nepaliks ir taip manęs.
O ašara?
Regiu, po truputį apdžiūsta
Ir vis dažniau atrodo suprantu -
Deja, deja, net verkti jau nemoku,
O kai labai bandau -
Be ašaros verkiu.
Skaudu, kai balos, upės, ežerai išdžiūsta,
Betgi dėl ašaros - taip pat...