Pavasario naktį dar niūrią ir šaltą,
Kai sniego kupstai neištirpę laukuos,
Aš vaikštau laukymėj, ir tyliai stebiuosi,
Kodėl danguje nesimato žvaigždžių.

Iš liūdesio blaškosi siela ir bando
Atmerkt danguje begalybę akių,
Bet veltui tos pastangos nieko nevertos,
Nenori platybė matyti kančių.

Nejaugi žmogus toks bevertis ir tuščias?
Tyla naktyje tik patvietina - taip.
Ir veltui ramybės ieškoti bandyti.
Negydo vienatvės nei laikas, deja.