(18)

Na ir tikėki savo akimis!
Mažam taškelyje – sutilpusi žvaigždė...
Atrodo žarija didesnė negu ji,
Negu pražydusi pavasariu gėlė.

Todėl ir vėl save paraginu mintim –
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi.

Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių
Ir ta žvaigždė taškelyje dangaus
Laivus Visatos keliuose priglaus –

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs pamatys –
Išnyko Žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu savęs nerodo...