Gyvenimo trapume, leisk nupūsti
Šias laiko apnašas nuo tavo delno,
Grįžtu namo per klaikią spūstį
Aš be turėklų ir be pelno...

Ir paukščiai grįžta, – štai tenai!!!
Ar parnešat mums brandą?!
Įkaitę saulėje snapai
Vėl žemės plutą kanda.

O gerklėje lyg skruzdėlyno skonis,
Lyg prasmės gomurį kutena,
Štai pilnas ašarų ąsotis –
Aš pabučiuoju priešą seną...

Ir priešo ašarų druska
Savimeilės ištirpdo cukrų,
Jaučiuos ramus kaip niekada, –
Be turtų, be produktų.

Sūnų žvilgsniu užbėgu šimtmečiais į priekį –
Tie batų raiščiai šįryt užrišti,
Tokie kasdieniški, tokie dėvėti!
Už aukso skrynią brangesni.

Gyvenimo trapume, leiski įsikibti
Į delno linijas, tarsi į lyną,
Žinau, tikrai reikės palikti
Ir samanas, ir jaunuolyną.