kai stiklo dulkėm vilga lietus
širdies gyslom akmenys teka
kad nuriedėtų skausmas sunkus
nebūtin iš kur spėjo atkakti  

suvilgytos tiesos pasaulio rūgštim
žvilgsnis rymotas moters akyse
motinos rymo rymo viltim
savo naktų spinduliuos išspindėtos

taip vilga lietus žingsnių netekęs
mintin nuskandinęs kelius nutekėt
šlapias rytmetis žeria ištroškusią rasą
pabusti aušroj kai vyšnia sužydės

taip išrymoti motinų žvilgsniai
rieda nurieda tolyn
anon pusėn kur niekas nemato
anon pusėn tolimiausios žvaigždės