Paklausykit. Ar jūs girdit?
Gervės klykdamos sugrįžta.
Vėl pradžiugindamos širdį
Ir užduodamos mums mįslę:

Trapią būtį – laiko blyksnį
Ir saulėgrąžą taip lauktą.
Nesakyk, tu joms pavydi
Dangų tolimą ir aukštą,

Tą plazdėjimą per miegą
Jų sparnų ir šito jausmo
Ištirpinto balto sniego...
Jau pavasaris išaušo.

Ten, toli vanduo ir saulė
Tolimais ūkais užklota.
Tarsi baltą pūką braukia,
Tarsi dainos uždainuotos

Skamba. Skamba tarsi aidas,
Tarsi mūsų sutartinė.
Tai juk atgimimas šventas –
Saulė ir dangaus mėlynė.

Paklausykit. Ar jūs girdit
Debesim sparnai kaip čeža?
Ir suplaukia taip į širdį,
Ir į širdį viltį neša.