Tyliai skleidžiasi diena padovanodama  grožį.
Regiu jį širdimi tyra, priglaudžiu  pas save.
Tu manyje, aš Tavyje, kaip Alfa ir Omega,
kaip pradžia be pabaigos, o rytas be vakaro...
Kaip Ostija Šventam namelyje Tavo.
Diena ir širdyje malda, tokia  gyva
be pykčio, melo be iliuzijos.

Putodamas žemės grindinys pranašauja pavasarį...
Širdyje ledonešiu išplaukia neapykanta...
Tu žinai -  nes Tu manyje, o aš Tavyje...