Ar meni karštį svaigų rugpjūtį
Kai meilės obuoliai baigė supūti,
O rankose tvirtai laikei vadžias,
Žirgų nešančių į priešingas puses?

Mikliai suslapstęs tūzus birželį,
Prisiekęs Dievu, nenusukt į šalį,
Ir paniekos šaižiu žodžiu
Trypei vardus tu veidmainių.

Dabar rotušėj susidegina, palengva,
Iš gėdos - kiekviena tavo plunksna ir knyga.
Nes kartą žodis išėjęs iš tavęs,
Tūkstantį kartų Gange plausis dėmes.

Nenoriu girdėt tavęs bučiuojant kryžių -
Savo krauju tau nuodėmių nuplaut negrįšiu.