Atkus pavasaris.
Beveik žinau,
Tačiau pro jį taip nepraeisiu,
Kaip dar taip neseniai.

Kukuodavo gegutė -
O atrodė, tai ne ji -
Širdis pilna giesmių...
Ir man visai nebūdavo svarbu
Dėlioti posmus, vynioti į kraitį.
Tiesa gražiausioji, kad va dar šitaip
Pasaulyje šiandieną gyvenu,
Kuomet ir paukštį moku panešioti.
Dabar net, kai danguj
Akis ganau,
Kažkaip kitaip -
Nelyg sena svirtis
Sugirgžda žodžiai gerklėje,
Juodi šešėliai vaikščioja po juos,
Kad jiems lyg elgetoms
Galėčiau padėkoti,
Jog paskutiniai man
Dar vis ištikimi...

Atkus pavasaris.
Beveik žinau,
Tačiau pro jį kaip neseniai
Jau nepraeisiu.