Kartais būnam toliau, negu kūnai
Mūsų sieloms nuogybę palieka,
Susiskleidžia į dangų viršūnės,
O po įšalu kalasi sniegas.

O po įšalu akys sulimpa,
Kūno plokštumos pasidalija,
Neskaičiuojam, tik klausiam – kelintas
Šitas skausmas ir kiek neužgijo.

Kiek nebuvo, kiek sudegė lūpom
Prasivėrus o gal dar negimus.
Kūnai vaikšto, tik sielos dvi klūpo
Prie numirusio savo likimo.

Prie įšalusių gruodį vaikysčių
Baltą rūbą užsivelka laikas,
Užsimerkia malda vakarykštė,
Šitoks tolimas kelias pareiti.