☼ ☼ ☼


Bedugnėje vyzdžių, paglostęs,
dienas suguldysiu į mirtį,
iš lėto iš lėto, ir ims jos
pilnėt ir pilnėt prasmėmis,

Kol akys išsprogs, it jauniklių
pralaužusių lukštą, be pūko,
į šviesą ką tik išsiropštusių,
akių obuoliais – kol akli...

Naršydamas smilgas, nuo jūros,
į dangų sustaugdamas vėjas,
pridengusį obuolius voką,
už kampo pastvėręs atvoš,  

Kol Saulė tekės, kaip tekėjusi,
leisis – bedugnėse vyzdžių,
ir mirs laikas, gimdamas laiką –
žydėt po dangum gėlėmis...