Tai buvo rytas - piktas ir niūrus,
Raudonos kraujo upės tekėjo iš dangaus.
Nebuvo nieko – nei meilės, nei vilties
Pakirstas akmens paskutinis krito žemėn paukštis...
Tik buvo jis – praradęs viską, ką turėjo,
O iš jo turtų dabar nelikę nieko...
Ne apie pinigus eina čia kalba -
Ne aukso, deimantų reikėjo jam,
Tik meilės, vilties ir šilumos šiame pasauly...
Neliko nieko – tik sapnai ir prisiminimai mylimosios,
Bet ir jie jau nebe tie –
Nešildo rankų apglėbimas, neužkuria pirties mylimosios bučinys.
O laikas bėga, jau nepasuksi jo kita linkme...
Išorėj - tvirtas tartum plienas, bet toks trapus viduj,
Giliai širdy kiekvienas esam juk žmogus.
Pametę kelią klaidžiojam gūdžiais takais
Ir niekaip kelio rast atgal negalim...
Ir brenda jis – per tankumas ir šabakštynus,
Spygliai pikti jo veidą glosto - tepą jį krauju...
Bet neskauda jam, oi ne,
Širdis krauju pasruvus – čia bėda.
Ir niekas jam jau nepadės,
Net šaltas kapas širgėlos jo neišblės...
Taip skęsta upėj jis sraunioj,
Vanduo jau baigia kūną jo apsemt.
Suteikit jam kas nors sparnus –
Neleiskit akmeniu nuskęst!