Rami buities slinktis ilgainiui užliūliuoja visą esybę. Ir staiga - pokytis.Nenumatytas, nenujaustas.Žemė slysta iš po kojų, į naktį įsibrauna nemiga, o apstulbimas atima kalbos dovaną. Juk iš esmės tyloje telpa daugiau, negu žodžių tiradoje, o ir tartis nėra su kuo, nes atsakyti už sprendimus nepriversi netikusio patarėjo. Tų, tikusių, tiesiog nėra šalia.
Lemtis išdūrė. Leido pajusti man savąjį silpnumą, savųjų sienų menkumą, ir begalinę erdvę už mažo asmens ribų.Tam pasiruošti nėra lengva - kiekvieną kartą išmetimas iš ramios buities drungnos lagūnos yra bakstelėjimas aštriu nagu į minkštą kūnelį. Tyliu.Kai bakstelės tas pirštas Tave, pamatysi, ar rasi pakankamai žodžių. Gal ir Tavo skruostu tik išdavikiškai nuriedės ašara.
Mažo žmogaus maži ir rūpesčiai.
Suvienyk, ašara, mane su tuo didesniu pasauliu, kuris pradūrė minkštą esybės kiautą.