Kankina vėl košmarai naktyje.
Ta pilnatis mane iš proto varo.
Nakties kelionė pragaro žaisme
Ir mintys juodos pakabintos karo.

Akis pramerkiu. Bus nauja diena...
Lietus už lango. Vėl sapnai kartojas –
Suveržtos rankos, kraujas palengva
Iš didelės, gilios žaizdos pulsuoja.

Bala raudona po manim karšta.
Abi rankas kažkas vėl surakino...
Kodėl mane, kodėl tiktai mane
Šitie košmarai naktimis kankina?

Sirenos vis dar aidi tyloje.
Atsikeliu iš lovos dar apsnūdęs.
Ir ta gyvybė, likus manyje,
Suvirpa iš miegų visai pabudus.

Kelionė laukia, laukia nežinia...
Girdžiu – visai greta kačiukas kniaukia.
Taip gailiai. Jis taip jaudina mane.
Gal tie nakties juodi košmarai šaukia?

Linksmai dar vakar žaidė su vaikais,
Ant sienos daug hieroglifų suraitė –
Vis draskė ją titaniniais nagais aštriais.
Taip dirbo išsijuosęs, net sukaitęs.

Jis alkanas, sušalęs lietuje.
Juk kiekvienam, deja, vis kitas kelias.
Tarytum kas nutrūko manyje –
Sucypę stabdžiai užbaigė vargelį...

Hieroglifai ant sienos palikti.
Ir dar dėmė raudona ant asfalto.
Ak, kaip skaudu. Tik kelio vidury
Kačiukas guli kailiu baltu, baltu.