Dūžta bangos galingų uolų pavėsy,
Čia glaudžiuosi ir aš,
Pasiklydus pasaulio krašte,
Kartais skrendantiems paukščiams,
Žuvėdroms pamosiu,
Tyrą ilgesio lašą tegul neša sparne.
Brangiesiems, kurių taip ilgiuosi,
Pakrypusiam ąžuolui – kryžius jame,
Ir šulinio svirtis dar girgžda,
Takelis į namą kieme...
Sugrįšiu su spinduliu saulės,
Atsigersiu dar beržo sulos,
Svajonė laki, ilgesys, jis nemiršta,
Tylų rytą namo dar parves jis mane.