Kosminiai skaičiai

Prisimindamas šią istoriją aš visų pirmą prisimenu lietų. Lietus tądien buvo itin smarkus.

Kažkurio darganoto rudens pavakarę, susidėjęs rankas už nugaros, vaikščiojau miesto parke. Vaikščiojau pirmyn ir atgal, beveik nieko negalvodamas. Vien tik  glostomas nuojautos ir padrikų minčių žiežirbų.
Atsimenu, prieš eidamas į parką pajutau kažką nepaaiškinamo. Tai nebuvo tapybiškas ateities beldimas, nors ir blankiai matomas, tačiau kone visad aiškiai suvokiamas. Nuojauta retai kada ateina su vaizdu.
Taigi aš vaikščiojau jau visai pamiršęs, kad dar prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt minučių laužiau galvą dėl ūmai pasireiškusios intuicijos. Parkas buvo bemaž tuščias, ir visai suprantama kodėl. Sliūkinau vien aš. Tiesa, dar priekyje ant suolelio sėdėjo porelė, tačiau ruošėsi kilti ir bėgti namo. Ir aš būčiau pasilikęs absoliučiai vienas. Bet taip nebuvo.
Man už nugaros pasigirdo galingų batų, taškančių balas, trinksėjimas. Atsisukau ir pastebėjau šypsantį keistuolį, kurį, rodos, mačiau pirmą kartą. Nužiūrėjau: apiplyšę džinsai, purvina kareiviška striukė... Žodžiu, nepaisant to, jis vis viena man padarė gerą įspūdį.

- Ar tik nepažįstate jūs kosminių skaičių, a? – paklausė staiga jis mane, ūmai perverdamas sąmonę kalba.
- Ne, - buvau priverstas atsakyti, - nežinau, apie ką jūs kalbate.

Ir tikrai, aš nė nenumaniau, ką šis ponas, stovįs prieš mane, turi galvoje. Man stačiai pasirodė, kad jis alkoholikas ar gal net valkata ir tenori vien išmaldos, tačiau, išgirdęs pirmąjį klausimą, aš pradėjau abejoti. Keista, jis neprisistatė, net nepasisveikino, toks elgesys stačiai nemandagus ir gali būti net įžeidžiantis.

- Sakot, apie ką kalbu nežinot? O gal žinote net labai gerai? Chi chi... – tęsė kalbą keistuolis.
- Matot, - kiek patylėjęs prabilo, - kosminiai skaičiai patys pasirenka žmogų. Žmogus neturi valios pasirinkti kosminių skaičių. Būtent kosminiai skaičiai savyje turi Paslaptį. Aš turiu keistą įtarimą, taip sakant, nuojautą, pone, jog tikrai jūs esate kitas kosminių skaičių atstovas, jie pasirinko jus.

Aš nieko nebesakiau. Daugiau nieko pasakyti negalėjau, bet užtat susimąsčiau: gal aš tikrai esu kosminių skaičių valdytojas? Tai dideli turtai. Keistuolis, ko gero, ne veltui šitoks sutrikęs. Tačiau, kad ir kaip yra, trūksta įrodymų. Įrodymų, štai ko reikia! Nusprendžiau prakalbėti:

- O kodėl jūs taip manote? Kokie motyvai paremia jūsų nuojautą?
- Ponuli, o jums neatrodo, kad labai kvailai paklausėte? Labai kvailai paklausėte, šito nesu girdėjęs nė iš vieno ankstesnio kosminių skaičių savininko. Chi chi.
- Gerai, - suirzęs tariau aš, - aš kosminių skaičių savininkas. Tuoj pat perduosiu šituos kosminius skaičius jums. Galėsite keliauti sau sveikas kur tik akys mato!

Nepažįstamasis ūmai išsprogdino akis, taip tik dar labiau sustiprindamas mano pyktį. Abu keletą minučių išstovėjom bežadžiai. Aš tvardžiausi, betgi galiausiai turėjau tarti žodį:

- Kosminiai skaičiai jūsų, - sunkiai iškošiau pro dantis.

Sunkiai iškošiau pro dantis paskutinį sakinį ir, smarkiai užsimojęs, smogiau keistuoliui į snukį. Kosminių skaičių teoretikas kaipmat sukniubo, tad neatsispyriau jį dar patvatinti kojomis.
Po akimirkos naujasis savininkas gulėjo nesąmoningas. Kartais didelė laimė aplanko, pareikalaudama trumpos kančios mainais į amžiną Gėrį, Grožį ir, svarbiausia, Paslaptį. Kosminiai skaičiai dabar ne mano bėda.
Taip nežinomas kosminių skaičių filosofas gulėjo kažkuriame Lietuvos parke apsipylęs krauju. Kituose Lietuvos parkuose tuo tarpu pasirodė antpuolis naujų skaičių žinovų, savo išvaizda nėmaž nepanašių į mums jau gerai pažįstamą keistuolį. Visi jie darė daugmaž tą patį, ką ir pastarasis. Savo misiją vykdė, nepaisydami to, jog žliaugė lietus. O lietus tądien buvo itin smarkus.
TavoTėvas