Eilinė siena, tūkstančiai tokių,
Iš šiaurės pusės, netgi ne fasado,
Metais bolavo šešėliu blyškiu,
Kol kartą rankos su dažais ją rado.

Nubėgo žodžiai, piešiniai spalvoti,
Kanapių dūmais, alumi maišyti,
Veltui gali galvot ar negalvoti,
Minties tau nesuprast, nepamatyti.

Gal tai fantazija, gal skaudžios klaidos,
Gal pliūpsnis talento, svajonės,
Neatrasto žmogaus kūrybos aidas,
O gal ir niekas, šiaip teplionės.

Turėjo dovaną, tikrai turėjo,
Kūrėjas davė kaitrią kibirkštėlę,
Tik užpūtė kažką atklydęs vėjas
Ir jauną širdį maudė, gėlė.

Nuo šalčio, nuo drėgmės nukrito tinkas,
Palikusias dėmes lyg kryžių siena neša.
O kur žmogus? Galbūt dabar laimingas,
Tik kartais paslapčia dažais ant sienų rašo.