Apdulkėjusi šypsena
Netikrumo našta...
Prakeikimas.
Žiūri ir matai.
Rodos, galų gale.

„Kodėl tylėti taip skauda?“
-paklausei.
Silpnumas ir gėda,
Po to.
It smūgis lazda,
Per apykurtę ausį.

Negirdėjo kančios,
Negirdėjo klyksmų.
„Ko laukei???
Sakau, ko tu laukei???“
- viduj sau rėkiu.

Tyros akys
Prisipildo tamsos.
Pirmą kartą verki.
Kai matau.
Rodos, peilį galanda
ant mano ledinės odos.

„Prakeikimas.“
-savo lūžtantį balsą girdžiu.
„Neišeik. Pasilik.“
Eina visi po velnių.

Sako,
Žmogus žmogui vilkas.
Aš būsiu tavo vilkas.
Pats minkščiausias,
Stipriausias vilkas.

Ir nebus šypsenų.
Bet aš būsiu.
Tau.