Juk ne tamsos – šviesos varpai
Tau skambino kiekvieną rytą.
Vis tiek pasauly netilpai,
Kaip netelpa ir tos kur krito

Iš juodo lyg smala dangaus
Palikdamos ryškiausią žybsnį...
Reikėjo žmogui juk žmogaus –
Žengei po žingsnį, vis po žingsnį

Įspausdamas gilias pėdas...
Varpai dar skamba – nenurimo –
Išmokei po savęs kartas
Uždegt žvakelę stearino.