Medžių šešėliai skersai -
išilgai išbarstė tinklus.
Džergždžia laukuos
jau pavargus griežlė.
Lyja sėklom beržų
purpurinis lietus,
O dangus nuo plaštakių
net mainos.Negaliu
                 nemylėt.

Pro šakas lyg į širdį sminga
saulės strėlės geltonos.
Skverbias žolynais į
vakaro tįstančią rimtį.
Tave išvydus skruostai
pražysta lauko aguonom.
Tokį vakarą lemta
mūsų didelei nuodėmei
                    gimti.