Šviesi diena, šviesus dangus ir mano mintys.
Lengvai nutolo, nutekėjo kasdienybė...
Nenoriu slėptis nuo savęs, nemoku gintis -
Užplūdo mintys ir užliejo realybę.

Kai kalbamės laiškais, kurių ilgai nerašėm,
Dažnai jaučiu žodžius, tuomet neišsakytus,
Kurie dabar abiem įgyja naują prasmę,
Lyg paberti į dirvą, sėjai suraikytą.

Įsiklausau, kaip nutylėti žodžiai skamba,
Kuriuos išmokau atpažint, suprast, pajausti.
Nors laiko išsūpuoti brandesni jie tampa,
Bet... kartais dar bijau ištart, išgirst ir glausti.

Žinau - ir tavo sieloje kipšiukas slypi,
Todėl ir nuteka pro šalį kasdienybė...